Jau mokame apsipirkti internetu, net ir užsisakyti vieną ar kitą skaitmeninį išrašą iš valstybės, kitaip sakant, jau mokam įsiidentifikuoti el. erdvėje. Tad kodėl negalime naudoti el. tapatybės ir fiziniame pasaulyje?
Gyvename robotizacijos, didžiųjų duomenų, ar blockchain terminų pasaulyje ir laukiame, kaip šitos technologijos padarys mūsų gyvenimus dar geresnius. Bet jei pabandytumėte nueiti į didesnį prekybos centrą, tai suprasite, kad visas šitas technologijas „nulaužė“ paprastas jaunuolis, stovintis su telefonu rankose.
Nauja realybė tapo tiesiog realybe, kai norint patekti į prekybos centrą reikia pateikti QR kodą, kuris padės patikrinti, ar mes atitinkame nustatytą reikalavimą, šiuo atveju – ar mes įgauname galimybę ar ne. Galimybių klausimu nieko naujo, juk seniai įpratome, kad norint atlikti kai kuriuos veiksmus, mes turime tenkinti tam tikrus reikalavimus, – pavyzdžiui, siekdami nnusipirkti alkoholinių gėrimų, vairuoti automobilį ar vadintis advokatu ar daktaru.
Šiuo metu užuot galėdami pagrįsti visus esamus reikalavimus su savo tapatybe, mes turime nešiotis skirtingus dokumentus – ar tai būtų koks pažymėjimas ar išrašas iš valstybės duomenų bazės. Tinkamas tapatybės nustatymas dėl savo svarbos yra sudėtingas procesas, bet retai susimąstome, kiek tas procesas verslui kainuoja. Vien paėmus lietuvišką ID kortelę, ji turi ne vieną technologinį apsaugos požymį, kurį turi išmanyti tapatybę nustatantis asmuo . Dar pridėkime, kad reikia patikrinti, ar pats dokumentas yra galiojantis, ar asmens veidas sutampa su nuotrauka (o užauginta barzda ar ryškus makiažas tam tikrai nepadeda) ir taip toliau. Akivaizdu, kad mokymo ir paties tikrinimo kaštai tikrai nemaži, kaip ir rizika, kad tikrintojas netyčia ar tyčia suklys.
Savitarnos terminalų metas!
Jau mokame įsiidentifikuoti el. erdvėje, tad kodėl negalime naudoti el. tapatybės ir fiziniame pasaulyje? Manau atėjo laikas pradėti kalbėti apie platesnį savitarnos terminalų naudojimą. Jie padėtų nustatant e. tapatybę fizinėse vietose bei integruojantis su valstybės registrais. Ar nebūtų paprasčiau, kad vietoje skirtingų „popierių“, atspindinčių tik vieną reikalavimą, nešiojimosi mums užtektų tiesiog savo el. tapatybės?
Įsivaizduokime, kad užuot rodę atskirus popierius mes nuskaitytume savo unikalų identifikatorių ir po mūsų patvirtinimo, sistema gautų paprastą atsakymą 1 arba 0 – ar atitinki nustatytą reikalavimą, ar ne. Taip būtų ne tik užtikrinamas saugumas, bet ir taupomi mūsų pinigai bei laikas..
Bene geriausiai situaciją iliustruoja Galimybių pasai – girdėti atvejų, kai žmonės naudojasi ne savo arba bando įsigyti klastotes (ir taip dar nukenčia nuo sukčių), arba tiesiog kontrolė būna neefektyvi dėl žmogiškojo faktoriaus.
Šiuos iššūkius neabejotinai gali išspręsti automatizuotas procesas, kai asmeniui reikia tik savo el. tapatybės, o viskuo kitu pasirūpina valstybė ir paslaugos teikėjai. Laikas kalbėti ne tik apie fizinio pasaulio perkėlimą į skaitmeninį, bet ir skaitmeninio pasaulio procesų replikavimą fiziniame. Laikas gyventi ne tik terminų, bet ir technologijų amžiuje.